Istorijos, išgirstos keliaujant autobusu: Knygynas
Autobusas lėtai rieda miesto gatve. Sėdžiu lango pusėje, klausydamasis dviejų moterų pokalbio, o jų balsai, prisotinti nostalgijos, skamba kaip iš anų laikų.
— „Ar prisimeni, kaip visada eidavome į tą mažą knygyną miesto centre?“ – sako viena, prisimerkusi, lyg bandydama atgaivinti vaizdus. „Ten buvo tiek daug gyvybės…“
— „O taip! Kiek kartų ten sėdėjome, gerdamos kavą ir kalbėdamos apie viską?“ – atsako kita, šypsodamasi. „Dabar ten tuščia, ir viskas pasikeitė.“
— „Man liūdna galvoti, kad tie maži verslai, kurie sukūrė mūsų miesto dvasią, vis labiau nyksta. Dabar visur tik didelės parduotuvės, kuriuose nesijaučia tos šilumos,“ – priduria pirmoji moteris.
Autobuso vibracija priverčia mane pagalvoti apie pokyčius, kurie, regis, neišvengiamai atėjo į mūsų miestą. Prisimenu, kaip vaikystėje su tėvais lankydavomės tose pačiose parduotuvėse, kaip šypsodamiesi sveikindavomės su savininkais. Dabar, važiuodamas pro didžiulius prekybos centrus, jaučiu, kaip prisiminimai išnyksta.
— „Aš dar vis galvoju, kas nutiko mūsų miestui. Ar mes patys leidome, kad taip nutiktų?“ – sako kita moteris, akys užsimerkia nuo liūdesio. „Visi perka ten, kur pigiau, o mes liekame tik su nostalgija.“
— „Bet ar mes tikrai prarandame viską? Galbūt mes vis dar galime rasti būdų, kaip palaikyti tuos mažus verslus? Juk jie mus pažįsta, jie yra mūsų bendruomenės dalis,“ – atsiliepia pirmoji, jos balsas skamba lyg vilties spindulys.
Mano mintys klajoja po miestą, kai prisimenu tas šiltas akimirkas, kurias praleidome su draugais. Mažos kavinės, kuriose skambėjo gyva muzika, ir knygynai, kuriuose rasdavome slaptas pasaulio duris. Galbūt tai, ko trūksta mūsų miestui, yra ne tik verslai, bet ir bendrumo jausmas.
— „Ką daryti, kad tos vietos atgimtų? Galbūt turėtume pradėti kalbėti apie tai. Pakviesti žmones susiburti, pasidalinti savo prisiminimais?“ – sako pirmoji, lyg norėdama išprovokuoti pokalbį. „Mes galime sukurti erdvę, kurioje galėsime būti kartu.“
— „Gal ir gerai. Juk kiekvienas prisiminimas yra dalis mūsų istorijos,“ – priduria kita moteris. „Nesvarbu, kaip pasikeitė miestas, mes vis dar turime tai, kas mus jungia.“
Kaip autobusas lėtai rieda, aš jaučiu, kaip jų pokalbis įgauna gylį. Kiekviena mintis, kiekvienas žodis, išsakytas šiose mažose akimirkuose, leidžia suvokti, kad mes visi esame dalis tos pačios istorijos – istorijos, kuri nuolat keičiasi, bet niekada nesibaigia.
Ir kai aš galiausiai išlipu, mintys apie tą mažą knygyną, kurį jau seniai uždarė, išlieka su manimi. Galbūt tai, kas mus jungia, yra ne tik tai, ką mes matome, bet ir tai, ką mes jaučiame. Ir nors miestai keičiasi, mūsų prisiminimai apie juos niekada nesibaigia.
Būtent mintys, išgirstos keliaujant autobusu, yra tai, kas gali paskatinti mus susimąstyti ir veikti. O gal tai yra tik pradžia pokalbio, kuris veda mus į ateitį – su meile prisimenant praeitį…
• D. T.
Šia publikacija dalinasi Lietuvos regionų naujienų portalas „Miesto naujienos“. Daugiau sau ir savo miestui aktualių naujienų rasite portale Miesto naujienos.
